Автор работы: Пользователь скрыл имя, 06 Апреля 2013 в 18:56, доклад
Žodis ,,finansai” kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,finire”, kuris reiškia baigtį. Ši sąvoka įvairiais laikais turėjo įvairias prasmes. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėjo ir finansai ėmė reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, tačiau šio žodžio reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės, tai reiškia, jog finansų mokslas traktuojamas kaip ūkio pajamų ir išlaidų mokslas.
FINANSŲ ESMĖ IR KILMĖ
Žodis ,,finansai” kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,finire”,
kuris reiškia baigtį. Ši sąvoka įvairiais laikais turėjo įvairias
prasmes. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėjo ir finansai ėmė
reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė
šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, tačiau šio žodžio
reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės, tai reiškia,
jog finansų mokslas traktuojamas kaip ūkio pajamų ir išlaidų mokslas. Finansų mokslas- tai ekonomikos mokslo šaka, tirianti finansinius
santykius ir analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos,
nuo politinės santvarkos, bei atskleidžia bendrus ir atskirus jos
dėsnius. Finansai- tai visuma ekonominių
ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus
produkto paskirstymo perskirstymu, paskirstant ir panaudojant piniginių
lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti. *Kalbant apie finansus ir jų esmę, yra nagrinėjamos ne pačios piniginės
lėšos, bet piniginiai santykiai. Finansai yra tvarkomi pagal
norminius aktus, nutarimus, ir įstatymus, todėl bet kurios šalies
finansų sistemoje skiriamos atskiros finansų grandys. Finansų plėtra
dažnai pereina už šalies ribų, t.y. kuriasi naujos tarptautinės
finansinės sistemos. Panaudojant finansus sudaromi centralizuoti ir
decentralizuoti piniginių lėšų fondai. Centralizuotas valdymas- kai valdoma iš aukščiau (ministerijos).
Decentralizuotas valdymas- kai naudojamasi savo nuožiūra. FINANSŲ
FUNKCIJOS Finansų funkcijos atskleidžia finansų esmę. Jos
priklauso nuo valstybės atliekamų funkcijų ir nuo aptarnaujamo gamybos
pobūdžio. Yra išskiriamos dvi finansų funkcijos: 1. Paskirstomoji,
2. Kontrolės. Paskirstomoji funkcija apima
lėšų sukaupimą ir panaudojimą. Per šią funkciją realizuojama
finansų visuomeninė paskirtis, t.y. kiekvieno ūkinio subjekto aprūpinimas
reikiamais finansų ištekliais. Paskirstomosios finansų funkcijos objektas- BNP (bendro nacionalinio
produkto) piniginė išraiška ir nacionalinis turtas. Finansų paskirstymo subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys,
kurių žinioje formuojami tikslinės paskirties piniginiai fondai. Paskirstomasis procesas pasireiškia visose gyvenimo sferose,
tačiau pirminis paskirstymo procesas vyksta gamybos sferoje. Kontrolės funkcija- tai piniginiai
fondai panaudojami pagal tam tikrą metodiką, reglamentuojamą veikiančių
įstatymų. *Būtinumas turėti finansus yra objektyvus, tačiau jų
tvarkymas yra subjektyvus. Kadangi fondų sudarymas, paskirstymas yra
susijęs su pinigų apyvartos būdais, tai finansai yra panaudojami
kaip kontrolės priemonė, tai reiškia, kad gamyboje ir visuomeninėje
veikloje yra būtina išmanyti kokia yra atskirų piniginių fondų
sudarymo tvarka, kokie ryšiai sieja su ankščiau sudarytais fondais
ir kaip atliekama finansinės veiklos analizė. FINANSŲ POLITIKA IR TAKTIKA Svarbų vaidmenį tvarkant valstybės
finansus atlieka finansų politika. Finansų politika- tai tikslinis
finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant
pagal paskirtį. *Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų
ir kreditų politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos
ir kredito rinką. Finansų politikos turinys yra daugiareikšmis ir susideda iš
tokių raidžių: 1) moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo
koncepcijų parengimas, tai siejama su visiškais valstybės ūkio ir
gyventojų poreikio tyrimais, bei ekonomikos įstatymų reikalavimais.
(turi būti paskaičiuota, kam iš tikrųjų tų pinigų reikia). 2)
pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus šioje grandyje
turi būti įvertinti tarptautiniai veiksniai, numatytos finansinių
atsargų didinimo galimybės ir gautų rezultatų lygio įvertinimas.
3) praktinis taikymas įgyvendinant numatytus tikslus. * Šių grandžių
vienovė apibūdinama kaip finansų politika. Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo
būdų finansų politiką sudaro: 1) finansų strategija, 2)
finansų taktika. Finansų strategija- tai ilgalaikis
finansų politikos kursas, taikomas atsižvelgiant į perspektyvą kaip
sprendžiamos svarbios šalies ekonomikos problemos. Finansų taktika- tai konkretaus
etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima finansinių išteklių
pergrupavimą konkrečiu momentu, bei finansinių santykių tobulinimą. Finansų politikos pagrindinis tikslas- tai visiškas finansinių
atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. *Finansų politika
daro įtaką gamybinėms jėgoms, jų vystimuisi, išdėstant, plėtojant
tarptautinius ekonominius santykius. Šios politikos realizavimas, įgyvendinimas
užtikrinamas naudojant finansinį mechanizmą. Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo
formas ir metodus. *Atsižvelgiant į ūkinių padalinių ypatumus finansinis mechanizmas skirstomas į: 1) valstybės finansus,
2) draudimo finansus, 3) įmonių ir organizacijų finansus. FINANSŲ SISTEMA IR JOS GRANDYS. Valstybės ekonominė ir socialinė
raida yra glaudžiai susijusi su finansų sistema ir jos tobulinimu.
Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitokiems
poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius.
Nuo išteklių kiekio formavimo bei panaudojimo būdo priklauso ūkio
vystimasis, visuomeninių poreikių tenkinimas, valdžios ir valdymo
įstaigų išlaikymas ir t.t. Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų
politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių
formavimo mastas. Finansų sistemą sudaro dvi grandys: 1) ūkio subjektų finansai
(išteklių savininkai), 2) valstybės finansai. ŪKIO SUBJEKTŲ(ĮMONIŲ)
FINANSŲ SCHEMA Ūkio subjektų finansai= gamybinės veiklos finansai =paslaugų sferos finansai= komercinės veiklos finansai= negamybinės veiklos organizavimo finansai= draudimo finansai. LIETUVOS FINANSŲ SCHEMA Valstybės finansai= valstybės biudžetas, =valstybės kreditas= valstybės socialinis draudimas,= valstybės turto ir asmens draudimas =valstybės vietiniai finansai (savivaldybės) =valstybės specialūs fondai. Įmonių finansų grandis(1 schema) apima finansinius ekonominius
santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir
jų panaudojimu. Šiai grupei priklauso: 1) savivaldybių įmonių ir organizacijų
finansai, 2) įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių ir korporacijų
finansai, 3) nekomercinių organizacijų finansai, 4) namų ūkio finansai. FINANSŲ
VALDYMO ĮSTAIGOS IR JŲ FUNKCIJOS Finansų sistema pati savaime
negali funkcionuoti, tam yra reikalingos institucijos, kurios vykdytų,
organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą. Finansų valdymas- tai tikslinė
šalies valdymo instancijų veikla, kurios bendrą vadovavimą atlieka
valdžios ir valdymo institucijos (seimas, ministrų kabinetas). *Yra
išskiriami valdymo subjektai ir objektai. Valdymo objektais yra piniginių fondų formavimo ir panaudojimo
procesas. Valdymo subjektas- tai valstybės valdymo ir institucijų visuma.
Finansų sistemai vadovauti sukurta speciali valdymo institucijų sistema. Svarbiausia grandis yra: finansų ministerija ir savivaldybių
finansų įstaigos. Finansų ministerija vadovauja valstybės finansų organizavimui
šalyje ir tvarko valstybės iždą (biudžetą). Ministerijai vadovauja ministras, o ministrą skiria vyriausybė
ir jis įeina į ministrų kabinetą. FINANSŲ MINISTERIJA, JOS UŽDAVINIAI, STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS LR finansų ministerijos struktūra: 1. Vadovybė. 2. Biudžeto departamentas: 1) biudžeto metodologijos
ir planavimo skyrius (kaip renkamas, planuojamas biudžetas), 2) švietimo
kultūros ir socialinių sektorių skyrius, 3) ūkio sektorių skyrius,
4) regioninės plėtros ir savivaldybių biudžetų skyrius, 5) investicijų
skyrius, 6) krašto ir visuomenės programų skyrius, 7) valstybės
fondų skyrius. 3. Iždo departamentas: 1) finansinio planavimo ir analizės
skyrius, 2) buhalterinės apskaitos skyrius, 3) biudžetinių įstaigų
finansavimo skyrius, 4) įmonių ir organizacijų finansavimo skyrius,
5) audito skyrius, 6) valstybės iždo kompiuterinės sistemos funkcionavimo
ir vystimosi skyrius. 4. Tarptautinis departamentas: 1) tarptautinių organizacijų
ir techninės pagalbos skyrius, 2) ryšių su užsieniu skyrius, 3)
Europos integracijos skyrius. 5. Fiskalinės politikos departamentas. 6. Apskaitos metodologijos departamentas: 1) finansų
rinkos skyrius, 2) finansinių institucijų skyrius, 3) draudimo įmonių
skyrius, 4) lošimo reguliavimo skyrius. 7. Teisės departamentas. 8. Bendrųjų reikalų departamentas: 1) informatikos
skyrius, 2) kanceliarija, 3) ūkio skyrius, 4) vertėjų- redaktorių
grupė. 9. Valstybės skolos valdymo departamentas: 1) paskolų priežiūros
skyrius, 2) valstybės garantijų ir projektų skyrius, 3) rinkos operacijų
skyrius, 4) valstybės skolos planavimo ir rizikos valdymo skyrius,
5) valstybės skolos apskaitos skyrius. 10. Mokesčių departamentas: 1) tiesioginių mokesčių ir netiesioginių
pajamų skyrius, 2) netiesioginių mokesčių skyrius, 3) mokesčių
administravimo skyrius. 11. Personalo skyrius. 12. Finansų skyrius. 13. Vidaus audito tarnyba. 14. Ministerijai pavaldžių įstaigų kontrolės skyrius. Svarbiausi finansų ministerijos uždaviniai: 1) rengti pasiūlymus dėl fiskalinės politikos tikslų bei
įgyvendinimo priemonių, 2) rengti pasiūlymus dėl mokesčių politikos, 3) valdyti LR valstybės biudžeto ir kitus LR vyriausybės
disponuojamus pinigų išteklius ir valstybės skolą, 4) kaupti valstybės iždo sąskaitose pinigų išteklius,
kurių reikia valstybės funkcijoms vykdyti, tvarkyti šių išteklių
naudojimą ir kontroliuoti jų naudojimo procesus, valstybės iždo
procedūrų metu, 5) LR vyriausybės pavedimu įgyvendinti mokesčių įstatymus, 6)
rengti ir teigti LR vyriausybei pasiūlymus dėl LR valstybės biudžeto
ir savivaldybių biudžetų tarpusavio santykių pagal galiojančius
įstatymus, 7) atstovauti LR vyriausybei valdant valstybės skolą, 8)
metodiškai vadovauti buhalterinei apskaitai, 9) rengti ir teigti LR vyriausybei pasiūlymus dėl bankų,
draudimo įmonių, kitų finansinių institucijų, bei lošimus organizuojančių
ūkio subjektų veiklos, taip pat valstybės dokumentų technologinės
apsaugos bei tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybės priežiūros, 10)
rengti LR valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą. Finansų ministerija vykdydama jai pavestus uždavinius atlieka tokias funkcijas: 1) įgyvendina valstybės
finansų politiką ir rengia pasiūlymus dėl jos tobulinimo, 2) įgyvendina fiskalinę politiką, užtikrina, kad ji būtų
suderinta su monetarine politika (pinigų pasiūla-kiek turi būti išleista,
skolinimasis iš bankų, ją vykdo centrinis šalies bankas), 3) rengia projektus įstatymų ir kitų teisės aktų LR biudžeto
ir savivaldybių biudžetų apskaitos mokesčių, rinkliavų (žyminiai
mokesčiai- tai mokesčiai už turgavietės vietą, notarinėje kontoroje,
jie būna ne vienodi, gali savivaldybė keisti jo dydį) ir kitų įmokų
į Lietuvos nacionalinį biudžetą, tarptautinių finansinių santykių,
valstybės turto privatizavimo fondų bei kitais finansiniais klausimais, 4)
vadovaudamasi LR biudžetinės sandoros įstatymu rengia LR valstybės
biudžeto projektus, organizuoja, kad būtų vykdomas LR biudžetas,
tvarko LR valstybės biudžeto ir kitų LR vyriausybės disponuojamų
pinigų išteklių apskaitą ir kontroliuoja, kad šie ištekliai būtų
tinkamai kaupiami ir išduodami valstybės iždo procedūrų metu, 5)
kartu su ūkio ministerija rengia valstybės investicijų politiką,
valstybės investicijų metines bei trimetes programas, 6) perveda lėšas LR valstybės biudžete numatytoms išlaidoms, 7)
rengia pasiūlymus dėl pajamų priskyrimo LR valstybės biudžetui
ir savivaldybių biudžetams, 8) nagrinėja klausimus, susijusius su prašomų per metus
papildomų asignavimų skyrimu (finansavimas) ir teikia išvadas LR
vyriausybei, 9) rengia ir tvirtina finansinės atskaitomybės formas, 10)
pagal savo kompetenciją nustatytąja tvarka palaiko ryšius su užsienio
valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis,
rengia tarptautinių sutarčių projektus, LR vyriausybės arba ministro
pirmininko pabedimu atstovauja LR vyriausybei valdant valstybės skolą, 11)
organizuoja darbą pagal savo kompetenciją, kad būtų vykdomi LR tarptautiniai
finansiniai įsipareigojimai ir rūpinasi, kad būtų vykdomi tarptautiniai
finansiniai įsipareigojimai LR , 12) LR vyriausybės pavedimu skolinasi finansinius išteklius
iš tarptautinių finansinių organizacijų, bankų taip pat skolinasi
užsienio ir vidaus rinkose imdama paskolas, išleisdama LR vyriausybės
vertybinius popierius bei kitus, skolos įsipareigojamuosius dokumentus,
nustato LR vyriausybės vertybinių popierių dydžius ir išleidimo
į apyvartą sąlygas, atlieka operacijas su LR vyriausybės vertybiniais
popieriais vidaus ir užsienio rinkose, 13) tvarko valstybės skolos apskaitą: registruoja visas vidaus
ir užsienio paskolas, valstybės garantijas, saugo visų paskolų sutarčių
ir visų valstybės garantijų originalius dokumentus, apibendrina ir
planuoja paskolų poreikį, rengia skolinimosi programų projektus,
kontroliuoja kaip išduodamos, grąžinamos, naudojamos paskolos ir
vykdomi kiti finansiniai įsipareigojimai susiję su paskolomis, 14)
analizuoja ir valdo valstybės vardu paimtas užsienio paskolas ir vidaus
skolą, 15) analizuoja užsienio valstybių įstatymus ir tarptautinės
teisės normas finansiniais klausimais ir rengia pasiūlymus, kad LR
galiojantys įstatymai atitiktų tarptautinės teisės normas, 16)
sprendžia klausimus dėl LR vyriausybės disponuojamų piniginių išteklių
ir visų į LR biudžetinę sistemą įeinančių biudžetų sudarymo,
vykdymo, apskaitos ir atskaitomybės metodikos klausimų, kartu su Lietuvos
banku rengia ir tvirtina LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
kasos operacijų atlikimo taisykles, 17) perveda lėšas LR vyriausybės nurodymu iš centralizuotų
privatizavimo fondų valstybės reikmėms, apskaito šiuos fondus, kaupia
ir apdoroja informaciją apie privatizavimo fondų įplaukas bei jų
naudojimą, rengia pasiūlymus dėl privatizavimo tobulinimo, 18) kaupia ir sistemina finansinę, ekonominę, komercinę
bei kitokią informaciją, kurios reikia įgyvendinant valstybės finansų
politiką, 19) organizuoja vekselių ir kitų dokumentų blankų spausdinimą
ir pardavimą, 20) rengia pasiūlymus dėl nustatymo kvalifikacinių nustatymų,
reguliuojančių vertybinių popierių ir dokumentų blankų spausdinimą, 21)
prižiūri valstybės vertybinių popierių ir dokumentų blankų gamybos
technologiją, 22) rengia pasiūlymus dėl veiklos įmonių, atliekančių
tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinę priežiūrą, 23) rengia metodinius nurodymus klausimais, susijusiais su
tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 24) rengia pasiūlymus dėl bankininkystės ir draudimo įmonių
veiklos, 25) išduoda leidimus(licenzijas) rengti pinigines ir pinigines
daiktines loterijas, reguliuoja pagal nustatytą tvarką loterijų organizavimo
veiklą LR ir vykdo šios veiklos priežiūrą ir kontrolę, 26) atlieka auditorių ar audito įmonių veiklos priežiūrą
ir kitas LR audito įstatyme numatytas funkcijas, 27) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atstovauja
valstybei bankuose, draudimo įmonėse ir kitose įmonėse, įstaigose
bei organizacijose, 28) teikia ūkio ministerijai pasiūlymus dėl valstybės politikos
muitų ir netarifinio reguliavimo srityse, 29) dalyvauja rengiant finansų rinkos politiką, 30) derina su LR valstybės biudžeto asignavimo valdytojais
jų parengtus darbus, paslaugas, etatų normatyvus, materialinių vertybių
atsargų inventorizavimu, mitybos, medikamentų finansinius normatyvus
pavaldžioms įstaigoms, 31) atlieka LR vyriausybės pavedimu valstybės įmonių bei
įstaigų steigėjo funkcijas, 32) organizuoja, kad būtų nagrinėjami įmonių, įstaigų
bei organizacijų taip pat gyventojų pareiškimai, skundai ir pasiūlymai
ir pagal savo kompetenciją imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti
juose keliami klausimai. MOKESČIŲ INSPEKCIJA IR JOS FUNKCIJOS Valstybinė mokesčių
inspekcija yra finansų ministerijos struktūros dalis, kuri tiesiogiai
pavaldi finansų ministerijai. Valstybinė mokesčių inspekcija yra
juridinis asmuo, turintis savo sąskaitą banke, antspaudą, ji gali
būti reorganizuojama ir likviduojama įstatymų numatyta tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra. Valstybinei
mokesčių inspekcijai prie finansų ministerijos vadovauja viršininkas,
kurį skiria ir iš pareigų atleidžia LR finansų ministras, valstybės
įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių inspekcijos viršininkas vadovauja
jos darbui ir atsako už tai, kad jis būtų tinkamai vykdomas. Viršininkas
tiesiogiai arba per savo pavaduotojus vadovauja mokesčių inspekcijos
struktūriniams padaliniams ir užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų
ir vykdomi kiti teisės aktai. Viršininkas teikia finansų ministrui
ataskaitas, sudaro sandorius, valstybinės mokesčių inspekcijos vardu
arba įgalioja tai atlikti kitiems darbuotojams, tvirtina jos struktūrą
ir pateikia finansų ministrui, tvirtinti teritorinių valstybinių
inspekcijų skaičių bei jų veiklos zonas. Viršininkui tiesiogiai
pavaldūs struktūrinių padalinių vadovai, kurie savo veikloje vadovaujasi
viršininko patvirtintais atitinkamo skyriaus nuostatais. Darbuotojų
priėmimo į valstybinę mokesčių sistemą reikalavimus, atlyginimus,
priemokas, priedus nustato jos viršininkas. Dėl teritorinių valstybinių
mokesčių inspekcijų darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo,
pasiūlymus dėl jų viršininkų darbo užmokesčio dydžio, viršininkas
teikia finansų ministrui. Taip pat tvirtina mokesčių mokėtojų švietimo
programas, valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų mokymo ir
kvalifikacijos kėlimo programas. *Mokesčių inspekcijos ir jų skyriai
įkurti apskrityse. Šios vietinės įstaigos atlieka labai svarbų
ekonominį darbą, nes jos tiesiogiai susijusios su įmonių, organizacijų
ūkine veikla bei mokesčių mokėtojais. Teritoriniai valstybės mokesčių
inspekcijos skyriai bendradarbiauja ir keičiasi informacija su visais,
Lietuvos ir užsienio šalių mokesčių administratoriais ir reguliuoja
mokesčių mokėjimą. Mokesčių inspekcijos uždaviniai: 1)
užtikrinti kontrolę teritorinėse mokesčių inspekcijose, kad mokesčiai
ar kitos įmokos būtų surenkamos, apskaičiuojamos, sumokamos ir išieškomos, 2)
organizuoti mokesčių mokėtojų švietimą, teikti viešą informaciją
mokesčių administravimo klausimais, 3) skatinti savanoriškai sumokėti mokesčius ir padėti mokesčių
mokėtojams vykdyti įstatymus bei poįstatyminius aktus susijusius
su administruojamais mokesčiais, 4) organizuoti konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės
pajamas perduoto ir paimto turto lobio apskaitą, įkainojimą bei realizavimą, 5)
užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtojų slaptumą ir saugumą, 6)
kontroliuoti kaip tiriami mokesčių įstatymų pažeidimai ir kalti
asmenys patraukiami atsakomybėn. Valstybės mokesčių inspekcijos funkcijos: 1)
koordinuoja, kontroliuoja bei metodiškai vadovauja teritorinių valstybinių
mokesčių inspekcijos darbui, 2) kontroliuoja mokesčių mokėtojų surenkamų mokesčių
ir kitų įmokų į valstybės biudžeto fondus, apskaitą. 3) kontroliuoja, kaip apskaičiuojami, sumokami, išieškomi
mokesčiai į valstybės biudžetą, taip pat kaip grąžinamos permokos,
tuo tikslu ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus, valstybinei mokesčių
inspekcijai reikia pateikti nustatytą mokestinę atskaitomybę (deklaracijos,
apskaičiavimai), kuriuose nurodoma per tam tikrą laiką sumokėti
mokesčiai, 4) LR Seimo, vyriausybės, finansų ministerijos, pavedimu
mokesčių įstatymų įgyvendinimų klausimais leidžia teisės aktus
arba rengia jų projektus. 5) teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams, bei teritorinėms
mokesčių inspekcijoms mokesčių mokėjimo klausimais. 6) rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų
bei LR vyriausybės nutarimo projektus ir kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo
tvarkos gerinimo. 7) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, 8) nagrinėja ginčus dėl mokesčių ir dalyvauja teismuose
nagrinėjant bylas, kai apskundžiami mokesčių inspekcijos sprendimai. 9)
kontroliuoja įsiskolinusių biudžetui mokesčių mokėtojų ir turto
paiešką teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose. KREDITAVIMAS
Bankai yra finansinio tarpininkavimo įmonės, kurios atlieka specialias
paslaugas. Bankas yra savarankiškas ūkio subjektas, turi juridinio asmens
statusą, teikia paslaugas ir daro poveikį ūkiui. Jie prekiauja labai
specialia preke- pinigais, pagal kurią jie ir išsiskiria iš kitų
įmonių. Dažniausiai bankai apibūdinami kaip tarpininkavimo įmonė.
Šio apibūdinimo dingstis yra kilusi nuo išteklių, laikinai atsirandančių
per vienus ir reikalingų kitiems paskirstymo. Laikui bėgant bankas
palaipsniui tapo kredito centru, tačiau banko negalima sutapatinti
su kreditu. Kreditas- tai santykiai tarp kreditoriaus
ir besiskolinančiojo, atsiradę dėl paskolintos vertės judėjimo
atgal. Kreditas yra lotynų kalbos žodis ,,creditum“, kuris reikštų
paskola, skola, ar pinigų skolinimas už palūkanas. *Skirtingai nuo
kredito, bankas kartu gali būti tiek kreditorius, tiek ir besiskolinantysis.
Tokiu būdu bankas yra ne pats santykis, vienas iš santykio subjektų.
*Dar vienas skirtumas tarp banko ir kredito yra tas, kad kreditas, tai
tiek piniginės ir prekinės išraiškos santykis. Banko yra sukoncentruoti
ir cirkuliuoja piniginiai srautai. Bankas atsirado tik tada, kai atsirado
pinigai, o kreditas funkcionavo dar prieš atsirandant pinigams. Tai
reiškia, kad bankai yra ypatingas įmonės, kurios užsiima kreditų
ir pinigų emisijos reikalais. (papildomas pinigų išleidimas į apyvartą). Bankai pagal vykdomųjų operacijų pobūdį gali būti skirstomi
į : 1) emisijų, 2) komercinius. Pirmuoju atveju bankas atlieka
pinigų ar vertybinių popierių leidimo kiekio reguliavimą ūkyje.
Šią operaciją atlieka centriniai bankai (valstybiniai, nacionaliniai). Komercinis bankas yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė,
kuri vadovaujasi akcinių bendrovių įstatymu bei komercinių bankų
įstatymu. Šio banko steigėju ir akcininku negali būti mažiau kaip
septyni. Komercinis bankas gali būti steigiamas atviruoju ir uždaruoju
būdu. TRUMPALAIKIO KREDITAVIMO PRINCIPAI Vykdydamas nepertraukiamą
gamybos ir realizavimo procesą, įmonės naudoja operatyvines lėšas.
Jų kiekis įmonėje nuolat kinta ir priklauso nuo gamybos pobūdžio.
Apyvartinių lėšų apytakoje yra tik dalis lėšų, kuri būtina gamybai,
o kita dalis reikalinga tik tam tikram laikui arba tam tikram atvejui.
Nuolat reikalingos apyvartinės lėšos sudaromos iš banko kreditų.
Išduodamas kreditus bankas turi 3 skirtingus tikslus, kurių siekimas
kartu visko negali užtikrinti iš karto. Norint, kad veikla būtų sėkminga, reikia, kad būtų: 1)
pelningumas, ir kad jį pasiekti bankas turi didinti kreditų apimtį,
2) likvidumas, 3) saugumas. Kad jis būtų pakankamas bankas turi rinktis
kam duoti kreditus. Trumpalaikio kredito
tikslas yra plėtoti gamybą. Jis suteikiamas laikotarpiui nuo 1 mėnesio iki 12 mėnesių. Trumpalaikio
kredito privalumai tokie: 1)greitas paskolų gavimas, 2)ankstyvas
jų grąžinimas, 3) žemesni kaštai, 4) lankstumas. Trūkumai: 1) palūkanų normos rizika, t.y. didesni svyravimai,
2) mokėjimo termino rizika, t.y. pavojus, kad trumpalaikė paskola nebus
tęsiama. Kreditai suteikiami atsižvelgiant į šiuos principus: 1) terminuotumas,
t.y., kad paskola turi būti gražinama pagal sutartyje numatytą terminą; 2) grąžintinumas, paskolos gavėjas gali grąžinti paskolą ir prieš
terminą, tačiau negrąžinus paskolos tuo laiku, kaip buvo numatyta,
bankas pradeda išieškojimą nuo paskolos gavėjo įkeisto turto, ne
ginčo tvarka nurašo nuo garanto ar kitos sąskaitos, 3) tikslinis
pobūdis, paskolos sutartyje skolininkas turi nurodyti tikslinę paskolos
paskirtį, t.y. kokiam tikslui bus panaudotas kreditas, bankas turi
teisę tikrinti ar paskola naudojama pagal paskirtį, 4) apdraudimas, įmonė turi turėti tiek vertybių, kad galėtų padengti
kredito apimtį. Paskolai apdrausti gali būti priimami garantiniai raštai,
įkeitimo ir laidavimo sutartys. Jei iškyla grėsmė, kad kreditas
nebus laiku grąžintas, bankas gali vienašališkai nutraukti sutartį
arba pareikalauti papildomos kredito garantijos, 5) atlygintinumas,
tai reiškia, kad palūkanos už išduotas paskolas priskaičiuojamos
kiekvieną mėnesį ir nurašomos nuo sąskaitos. Jos grąžinamos tokiu
būdu, kokiu numatyta paskolos sutartyje, tai gali būti; mokėjimo pavedimu, grynais ar nurašant nuo sąskaitos. Kredito sutartyje
turi būti numatyta, kiek skolininkas mokės palūkanų už laiku
negrąžintą paskolą. Laiku nesumokėjus palūkanų yra skaičiuojami delspinigiai. PASKOLŲ
GRUPAVIMAS Komercinių bankų išduodamas paskolas galime suskirstyti įvairiais
būdais. Dažniausiai paskolos klasifikuojamos pagal: 1) apdraudimą,
2) grąžinimo laikotarpį, 3) skolintojus, 4) paskolos gavėjus ir paskolos tipą, 5) skolinimosi
rūšį, 6) susitarimo būdą. Pagal draudimo pobūdį paskolos skirstomos:
a)apdraustosios, jų gražinimas garantuojamas įkeičiant turtą:
1) nekilnojamų, 2) vertybinius popierius, 3) piniginius depozitus arba taupomąsias sąskaitas, 4) gamybos
inventorių ar atsargas, 5) gautinas pinigų sumas (debitorinis įsiskolinimas), 6) gaunant
trečiųjų asmenų garantijas, jas išduodant siekiama sumažinti banko
riziką, patirti nuostolius tuo atveju, jei paskola nebūtų sugrąžinta. b) neapdraustosios. Paskolos išdavimo pagrindą sudaro paskolos gavėjo finansinė padėtis
ir bankas visiškai priklauso nuo kliento finansinės padėties. Pagal paskolų grąžinimo laikotarpį ir palūkanų ryšį jos skirstomos
į: 1) paskolos su fiksuota paskolų norma. Tai reiškia, kad palūkanos
nekinta nuo paskolos išdavimo iki sugrąžinimo. 2) paskolos su kintama palūkanų norma. Tai reiškia, kad palūkanos
kinta priklausomai nuo rinkos palūkanų. 3) paskolos iki pareikalavimo. Tai reiškia, kad nėra nustatyta gražinimo
data ir gražinamos pareikalavus. Paprastai jos išduodamos su kintama palūkanų
norma. 4) paskolos grąžinimas lygiomis dalimis. Jos
grąžinamos periodiškai mokant pastovią sumą, kurią sudaro grąžinamos
paskolos dalis ir mokamų palūkanų dalis. 5) vienkartinio grąžinimo paskolos. Tai reiškia, kad paskola (visa
jos suma) grąžinama pasibaigus paskolos grąžinimo terminui.) Pagal pinigų skolintojus paskolos skirstomos: 1) tiesioginės,
kai bankas skolina pinigus tiesiogiai klientui, 2) sindikuotosios, kai paskolos gavėjui reikia daug pinigų, kurių
vienas bankas neturi. Tokiu atveju susivienija keli
bankai ir kiekvienas paskolina dalį sumos. Atitinkami pagal išduotos
sumos dydį, bankai
pasidalija ir kredito riziką. 3) netiesioginio dalyvavimo paskola, kai bankai
skolina pinigus ne konkrečiam klientui. Šiuo atveju paskolos sąlygos
yra aptariamos su
banku tarpininku (tiesiogiai skolinančiu pinigus klientui) ir paprastai
šios sąlygos skiriasi nuo tų pagal kurias paskola išduodama klientui. Pagal paskolos
gavėjus ir skolinimo bodą jos skirstomos: 1) komercinės paskolos ir paskolos gamybai plėsti
jos teikiamos juridiniams asmenims ir skirstomos: a) apyvartinėms lėšoms finansuoti, b) projektams finansuoti, c) gamykloms ir įrengimams įsigyti, d) kompanijų akcijoms įsigyti, e) filialams užsienyje atidaryti ir finansuoti.2) vartotojiškosios paskolos, tai tipiški mažmeniniai sandoriai, sudaromi su privačiais asmenimis ir paprastai naudojami: a) vartojimo prekėms įsigyti (automobiliams,
baldams, buitinei technikai), b) namams, butams, remontui, c) mokymosi išlaidoms padengti, d) gydymo išlaidoms padengti, e)asmeniniams mokesčiams sumokėti
e) atostogoms, f) kitiems asmeniniams poreikiams padengti. 3) paskolos bankams, draudimo ir finansinėms institucijoms. Jos
gali būti su garantija ir be jos. Be to, jos gali būti įvairios,
t.y. nuo vienkartinių paskolų išdavimo iki pastovių kreditų teikimo. 4) valstybinės rizikos
paskolos. Tai skolinimas vyriausybei ar
kitoms valstybinėms institucijoms, nevalstybinėms įstaigoms
ar centriniam bankui. Veiksniai nuo kurių priklauso tokios paskolos sugrąžinimas yra
susijęs su šalies ekonominiu pajėgumu (politinis stabilumas,
infrastruktūra, gebėjimas uždirbti užsienio valiuta ir pan.) Pagal skolinimosi rūšį paskolos skirstomos: 1) projektų finansavimas. Šios paskolos skiriamos kokio nors turto,
kuris dar neduoda pelno statyboms užbaigti, 2) apyvartinio kapitalo finansavimas. Bankas teikia kreditus skolininkui,
kaip garantiją naudodamas jo debitorines sąskaitas ir atsargas. 3)
faktoringas. Tai reiškia, kad bankas perka kliento gautinas sumas už
grynus pinigus. Šiuo atveju bankas
prisiima visą riziką, jei šios
sumos nesumokamos. 4) forfeitingas, tai toks procesas, kai bankas nuperka apmokėjimo dokumentus, kurie
gaunami sudarius eksporto sandori (bankas prisiima
riziką ir eksportuotojas gauna pinigus). Paprastai reikalaujama garantijos
iš šalies importuotojo banko. 5) paralelinė arba lygiagreti paskola, kai kuris nors vienas iš bankų
grupės išduoda paskolą, o kitas tos pačios grupės bankas iš kliento,
kuriam išduota paskola, ar kitos šalies priima depozitą, kaip
paskolos garantiją.